The Cultural Institution “Hrodna State Historical and Archaeological Museum” is one of the oldest and largest museums in the Republic of Belarus. The museum was founded in 1920, and in 1922 it was opened to the public and was located in three rooms in the building of then town municipality.
Later the Magistrate donated to the museum the premises of the Old Castle – the royal palace of the XVIth century. The Old Castle in Hrodna was built in the Renaissance style for the King Stefan Batory by the architect Santi Gucci from Florence on the ruins of defensive walls, towers and foundations of the castle of the Grand Duke Vitawt. There were 10 vaulted rooms on the ground floor of the castle that housed the arsenal, the office, the treasury and other services. The first floor was occupied by the royal chambers – ceremonial and residential ones combined in a typical front suite of rooms. In the attic one could find the premises of the second floor. Over the following centuries the palace was heavily damaged and rebuilt several times, it resulted in simplification of its architectural features.
In the 1930s during archaeological excavations on the Castle Hill, in the historical center the ruins of stone buildings of the XII-XVII thth centuries were discovered by curator of the museum Yazep Yadkowsky.The museum collection significantly increased by adding these archaeological finds.
During the Great Patriotic War the work of the Museum was discontinued, the palace suffered from bombing and fire. The Museum was reopened in 1944 and got the status of the regional one, and in 1945 it became Hrodna State Historical and Archaeological Museum. The city museum of natural history became its branch, which in the 1950s moved to the Old Castle and became a regional nature department. During the 1940-1980-ies 6 general expositions (21 room) of the departments of regional history and nature were created in the Old Castle.
On the territory of the Castle Hill one can see the ruins of the monument of Hrodna architectural school of the 12th century – the Lower Church and the remains of defensive walls of the Upper Castle of the times of Great Duke Vitawt. In 1967 Hrodna Old Castle got a status of a historical and archaeological reserve “Castle Hill”.
In 1991, the museum had got one more building – the New Castle, or the Royal Palace, an architectural monument of the Rococo style. The construction of the New Castle, designed K.F.Piopelman, lasted from 1737 to 1742 . It was erected on the nearby to the Castle hill, opposite the Old Castle. The plan of the Palace resembled the Russian letter “P” and created a large front courtyard – a so called court of honour. The main entrance led into a large Hall of the Guard decorated with fresco drawings. Close by there were the first Reception Hall of the King (the Oval Hall), the Senators’ and the Ambassadors’ Halls. All of them were decorated with elegant stucco cartouches and rocailles – grotto works, fresco imitation of architectural details. Royal apartments were in the right wing of the palace, and in the left – the court premises.
Now this is where the museum exhibitions, acquainting visitors with a number of museum collections: weapons, arts and crafts, zoological and entomological ones, as well as the exhibition halls are located .
In 1994 the Museum of Hardnytsa history was established (in Eliza Azheshka street). It is located in a separate building, erected in the second half of the XVIII century, which is the only surviving building of the twenty so-called” basnyatskya houses” (“basnyaki” is the military guard of Hrodna royal economy (a territorial-administrative unit). Today it is called the Master’s House – the first example of standardazed residential premises in Belarus, a monument of Republic importance.
Since March 2014 the city House-Museum of Maxim Bahdanovich was reorganised and became a literary department of Hrodna Regional Historical and Archaeological Museum. Its exposition is located in a wooden house built in 1888, which is a historical monument of local importance and is included in the list of historical and cultural heritage of the Republic of Belarus as a part of the historical center of Hrodna. The materials describing the life and creative work of the famous Belarusian poet Maxim Bahdanovich, literary and social movement in Belarus at the end of the XIXth and the beginning of the XXth centuries, creative heritage of talented poets and writers of Hrodna region, as well as objects of urban life at the turn of the XXth century are exhibited there.
Hrodna State Historical and Archaeological Museum is a regional scientific-methodical center on the creation of public and state museums, their various activities admistration, and the upgrading of the state museums staff in the region.
Kultūras iestāde „Grodņas Valsts Vēstures un arheoloģijas muzejs” ir viens no vecākajiem un lielākajiem muzejiem Baltkrievijas Republikā. Muzejs tika dibināts 1920.gadā. 1922. gadā tas tika atvērts sabiedrībai un tika izvietots trīs tā laika pilsētas pašvaldības ēkas telpās.
Vēlāk Miertiesnesis piešķīra muzejam telpas Vecās pils ēkā, kas 16 gs. bija Karaļa pils. Veco renesanses stila pili Grodņā veidoja arhitekts Santi Guči no Florences. Tā tika uzcelta Karalim Stefanam Batorijam uz aizsardzības mūra drupu un kņaza Vītauta pils drupu pamatiem. Pils pirmajā stāvā bija 10 velvētas telpas, kurās atradās arsenāls, birojs, Valsts kase un citu pakalpojumu sniedzēji. Otrajā stāvā bija izvietotas karaliskās istabas – tipiskas luksus telpas, kas tika veidotas gan kā telpas svinīgiem pasākumiem, gan arī kā dzīvojamās telpas. Bēniņos bija izveidotas trešā stāva telpas. Turpmākajos gadsimtos pils tika stipri bojāta un vairākkārt pārbūvēta, kā rezultātā tās arhitektūras iezīmes tika vienkāršotas.
20. gs. 30. gados Pilskalna arheoloģiskajos izrakumos, vēsturiskajā centrā, muzeja kurators Jāzeps Jadkovskis atklāja 12.–17.gs. akmens celtņu drupas. Muzeja kolekcija tika būtiski papildināta, pievienojot arheoloģiskos atradumus, kas tika atrasti šinī vietā.
Lielā Tēvijas kara laikā muzeja darbs tika pārtraukts, jo pils tika bojāta bombardēšanas laikā un ugunsgrēku rezultātā. Muzejs atsāka savu darbību 1944. gadā un ieguva reģionālā muzeja statusu un 1945. gadā kļuva par Grodņas Valsts vēstures un arheoloģijas muzeju. Pilsētas Dabas muzejs kļuva par tā filiāli, kas 1950. gadā pārcēlās uz Veco pili un kļuva par muzeja reģionālo struktūrvienību. No 1940. līdz 1980. gadam Vecajā pilī tika izveidotas reģionālās vēstures un dabas struktūrvienību 6 galvenās ekspozīcijas (izvietotas 21 telpā).
Pilskalna teritorijā var apskatīt 12. gadsimta Grodņas arhitektūras skolas pieminekļa drupas – baznīcu un pils aizsardzības mūra drupas, kas saglabājušās no Lielā hercoga Vītauta laikiem. 1967.gadā Grodņas Vecā pils ieguva vēsturiskā un arheoloģiskā rezervāta statusu „Pilskalns”.
1991. gadā muzejs ir ieguvis vēl vienu ēku – Jauno pili jeb Karalisko pili, kas ir rokoko stilā veidots arhitektūras piemineklis. Jaunās pils būvniecība ilga no 1737. līdz 1742. gadam. Tās arhitekts bija K. F. Piopelmans. Tā tika uzcelta netālu no pilskalna, iepretim Vecajai pilij. Pils plāns atgādināja krievu burtu „P” (П) un veidoja lielu priekšpagalmu – tā saucamo goda tiesu. Galvenā ieeja veda lielajā gvardes zālē, kas rotāta ar fresku zīmējumiem. Nākamā tuvākā telpa bija Karaļa pieņemšanas zāle (Ovālā zāle), kā arī senatoru un vēstnieku zāles. Tās visas bija dekorētas ar elegantiem, ovālas formas apmetuma ģipša elementiem un rocaille gliemežvāku ornamentiem – grotto stila darbiem, arhitektūras elementu fresku imitācijām. Karaliskie apartamenti bija izvietoti pils labajā spārnā, bet kreisajā – tiesas telpas.
Tagad tās ir telpas, kur ir izvietotas muzeja ekspozīcijas, kas iepazīstina apmeklētājus ar dažādiem muzeja krājumiem: ieročiem, mākslu un amatniecību, zooloģijas un entomoloģijas ekspozīcijām, kā arī tur ir ierīkotas vairākas izstāžu zāles.
1994. gadā tika izveidots Hardnitsas vēstures muzejs (Eliza Azheshka iela). Tas atrodas atsevišķā ēkā, kas uzcelta 18. gadsimta otrajā pusē, un tā ir vienīgā ēka no divdesmit tā saucamajām Basņatskajas ēkām, kas ir saglabājusies līdz mūsdienām. („basņaki” ir militārais sargs Grodņas karalistē (teritoriāla administratīvā vienība)). Šodien to sauc par Saimnieka māju, kas ir pirmais standartizētu dzīvojamo telpu piemērs Baltkrievijā un Republikas nozīmes piemineklis.
Kopš 2014. gada marta pilsētas ēka – Maksima Bagdanoviča muzejs tika reorganizēta un kļuva par Grodņas Valsts vēstures un arheoloģijas muzeja literāro struktūrvienību. Muzeja ekspozīcija atrodas koka mājā, kas tika uzcelta 1888. gadā un ir vietējās nozīmes vēsturisks piemineklis. Ēka ir iekļauta Baltkrievijas Republikas vēstures un kultūras mantojuma sarakstā kā Grodņas vēsturiskā centra daļa. Muzejā tiek eksponēti materiāli, kas raksturo slavenā Baltkrievijas dzejnieka Maksima Bagdanoviča dzīvi un radošo darbību, literatūras un sociālo kustību Baltkrievijā 19 gs. un 20 gs. sākumā, talantīgu dzejnieku un rakstnieku radošo mantojumu Grodņas reģionā, kā arī 20 gs. mijas pilsētas dzīves priekšmetus.
Grodņas Valsts vēstures un arheoloģijas muzejs ir reģionāls zinātniski metodiskais centrs reģiona valsts muzeju veidošanā, dažādu aktivitāšu organizēšanā, un valsts muzeju personāla atjaunošanā šajā reģionā.Kulturys īstuode „Grodnis Vaļsts viesturis i arheologejis muzejs” ir vīns nu vacuokūs i leluokūs muzeju Boltkrīvejis Republikā. Muzejs tyka dybynuots 1920. g. 1922. g. jis tyka atdareits sabīdreibai i tyka izvītuots trejuos tuo laika piļsātys pošvaļdeibys ākys telpuos.
Vāluok Mīrtīsness daškiere muzejam telpys Vacuos piļs ākā, kas 16. g. s. beja Karaļa piļs. Vacū renesaņsis styla pili Grodņā veidova arhitekts Santi Guči nu Floreņcis. Jei tyka izcalta karaļam Stefanam Batorejam iz aizsardzeibys myura drupu i kņaza Vītauta piļs drupu pamatiem. Piļs pyrmajā stuovā beja 10 telpys ar veļvem, kuramuos atsaroda arsenals, birojs, Vaļsts kase i cytu pakolpuojumu snīdzieji. Ūtramā stuovā beja izvītuotys karaliskuos ustobys – tipiskys luksus telpys, kas tyka veiduotys i kai telpys svineigim pasuocīnim, i ari kai dzeivojamuos ustobys. Augšīnē beja izveiduotys trešuo stuova telpys. Tuoļuokajūs godu symtūs piļs tyka stypri maituota i nazcik reižu puorbyuvāta, kuo rezultatā juos arhitekturys īzeimis tyka vīnkuoršuotys.
20. g. s. 30. godūs Piļskolna arheologiskajūs izrokumūs, viesturiskajā centrā, muzeja kurators Juzefs Jadkouskis atkluoja 12.–17. g. s. akmiņa celtņu drupys. Muzeja kolekceja tyka byutiski papyldynuota, davīnojūt arheologiskūs atrodumus, kas tyka atrosti itamā vītā.
Ūtruo pasauļa kara laikā (piec boltkrīvu viesturnīku terminologejis – LeluoTievejis kara laikā) muzeja dorbs tyka puortraukts, partū ka piļs tyka maituota bombardiešonys laikā i guņsgrāku rezultatā. Muzejs atsuoce sovu darbeibu 1944. g. i dabova regionaluo muzeja statusu, 1945. godā palyka par Grodnis Vaļsts viesturis i arheologejis muzeju. Piļsātys Dobys muzejs palyka par juo filiali, kas 1950. g. puorsacēle iz Vacū pili i palyka par muzeja regionalū strukturvīneibu. Nu 1940. da 1980. g. Vacajā pilī tyka iztaiseitys regionaluos viesturis i dobys strukturvīneibu 6 golvonuos ekspozicejis (izvītuotys 21 telpā).
Piļskolna teritorejā var apsavērt 12. g. s. Grodnis arhitekturys školys pīminekļa drupys – bazneicu i piļs aizsardzeibys myura drupys, kas sasaglobuojušys nu Leluo hercoga Vītauta laikim. 1967. g. Grodnis Vacuo piļs dabova viesturiskuo i arheologiskuo rezervāta statusu „Piļskolns”.
1991. g. muzejs ir dabovs vēļ vīnu āku – Jaunū pili aba Karaliskū pili, kas ir rokoko stylā veiduots arhitekturys pīmineklis. Jaunuos piļs ceļtnīceiba ilga nu 1737. da 1742. g. Juos arhitekts beja K. F. Pepelmaņs. Jei tyka izcalta natuoli nu piļskolna, īpretim Vacajai pilei. Piļs plans atguodynova krīvu burtu „P” (П) i veidova lelu prīškys pogolmu – tai saucamū gūda tīsu. Golvonuo īeja vede lielajā gvardis zalā, kas rūtuota ar fresku zeimiejumim. Cyta tyvuokuo telpa beja Karaļa pījimšonys zals (Ovalais zals), kai ari senatoru i viestnīku zali. Juos vysys beja dekorātys ar elegantim, ovalys formys gipša apmatuma elementim i rocaille glīmežvuoku ornamentim – grotto styla dorbim, arhitekturys elementu fresku imitacejom. Karaliskī apartamenti beja izvītuoti piļs lobajā spuornā, a kairajā – tīsys telpys.
Niule ituos ir telpys, kur ir izvītuotys muzeja ekspozicejis, kas īpazeistynoj apmaklātuojus ar vysaidim muzeja kruojumim: īrūčim, muokslu i amatnīceibu, zoologejis i entomologejis ekspozicejom, kai ari tur ir īreikuotys nazcik izstuožu zalu.
1994. g. tyka izveiduots Garadnicys viesturis muzejs (Elizys Ažeškys īla). Jis atsarūn atseviškā ākā, kas izcalta 18. g. s. II pusē, ijei ir vīneiguoāka nu divdesmit tai saucamūs Basņaku āku, kas ir sasaglobuojuse da myusu dīnu („basņaki” beja militarī sorgi Grodnis karalistē (teritoriali administrativuo vīneiba)). Šudiņ jū sauc par Saiminīka sātu, kas ir pyrmais standartizātu dzeivojamūs telpu pīmārs Boltkrīvejā i ir Republikys nūzeimis pīmineklis.
Nu 2014. g. marta piļsātys āka – Maksima Bagdanoviča muzejs ‒ tyka reorganizāta i palyka par Grodnis Vaļsts viesturis i arheologejis muzeja literarū strukturvīneibu. Muzeja ekspoziceja atsarūn kūka sātā, kas tyka izcalta 1888. g. i ir vītejuos nūzeimis viesturis pīmineklis. Āka ir īkļauta Boltkrīvejis Republikys viesturis i kulturys montuojuma sarokstā kai Grodnis viesturiskuo centra daļa. Muzejā teik eksponāti materiali, kas raksturoj slovonuo Boltkrīvejis dzejnīka Maksima Bagdanoviča dzeivi i radūšū darbeibu, literaturys i socialū kusteibu Boltkrīvejā 19. g. s. un 20. g. s. suokuos, talaņteigu dzejnīku i rakstnīku radūšū montuojumu Grodnis regionā, ari 20. g. s. mejis piļsātys dzeivis prīškmatus.
Grodnis Vaļsts viesturis i arheologejis muzejs ir regionals zynuotniski metodiskais centrys regiona vaļsts muzeju veiduošonā, vysaidu aktivitašu organiziešonā i vaļsts muzeju personala atjaunuošonā itymā regionā.
Kultūros įstaiga „Gardino valstybinis istorijos ir archeologijos muziejus“ yra vienas iš seniausių ir didžiausių Baltarusijos Respublikos muziejų. Muziejus buvo įkurtas 1920 m., o 1922 m., įsikūręs trejose miesto savivaldybės pastato patalpose, tapo prieinamas visuomenei.
Vėliau, magistratas suteikė muziejui Senosios pilies – XVI a. karališkųjų rūmų- patalpas. Gardino Senoji pilis yra renesansinės architektūros karaliaus Stepono Batoro rūmai, kuriuos suprojektavo architektas iš Florencijos Santi Gucci, o patys rūmai buvo statomi ant Vytauto Didžiojo gynybinės pilies sienų ir bokštų griuvėsių.Pirmame pilies aukšte buvo 10 skliautuotų patalpų, kuriose buvo įsikūręs arsenalas, raštinė, lobynas ir kitos tarnybos. Antrame aukšte buvo karališkieji kambariai – ceremonialiniai ir gyvenamieji, apjunkti į tipiškus apartamentus. Pastogėje galėjo būti trečiojo aukšto patalpos. Bėgant šimtmečiams rūmai buvo stipriai pažeisti ir keletą kartų atstatomi, dėl ko nukentėjo jų architektūriniai bruožai.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vykusių Pilies kalno archeologinių kasinėjimų metu, muziejaus kuratorius Jazepas Jadkovskis aptiko XII-XVII a. mūrinių pastatų griuvėsius. Šių archeologinių radinių dėka buvo žymiai papildyta muziejaus kolekcija.
Antrojo pasaulinio karo metu muziejaus veikla buvo nutraukta, o rūmai nukentėjo nuo bombardavimų ir gaisro. Muziejus vėl buvo atidarytas 1944 m. ir gavo regioninio muziejaus statusą, o 1945 m. tapo Gardino valstybiniu istorijos ir archeologijos muziejumi. Jo filialu tapo miesto gamtos istorijos muziejus, kuris 1950 m. persikėlė į Senąją pilį ir tapo regioninės gamtos skyriumi. Laikotarpyje nuo 1940 m. iki 1980-ųjų buvo įrengtos 6 regioninės istorijos ir gamtos bendrosios ekspozicijos (21 kambarys).
Pilies kalno teritorijoje yra nuo XII a. žinomos Gardino architektūrinei tradicijai būdingų paminklų – Žemutinės bažnyčios ir Vytauto Didžiojo laikų Viršutinės pilies gynybinių sienų griuvėsiai. 1967 m. Gardino Senajai piliai buvo suteiktas istorinio ir archeologinio rezervato „Pilies kalnas“ statusas.
1991 m. muziejus gavo dar vieną pastatą, rokoko stiliaus architektūros paminklą – Naująją pilį arba Karališkuosius rūmus,. Juos suprojektavo K. F. Piopelman‘as, o statyba tęsėsi nuo 1737 iki 1742 m. Rūmai iškilo šalia Pilies kalno, priešais Senąją pilį. Jų planas priminė rusišką raidę„P“ir suformavo didelį priekinį kiemą – vadinamą šlovės kiemu. Pagrindinis įėjimas vedė į didžiąją gvardijos salę, puoštą freskomis. Šalia jos buvo pirmoji karaliaus priėmimų salė (Ovalinė salė), senatorių ir ambasadorių salės. Visos jos buvo dekoruotos elegantiškais kartušais ir rokailėmis – grotomis, architektūrinių detalių freskų imitacijomis. Karališkieji apartamentai buvo dešiniajame rūmų sparne, o kairiajame – teismo patalpos.
Šiuo metu čia vyksta muziejaus parodos, ekspozicijų salėse lankytojai yra supažindinami su muziejaus rinkiniais: ginklais, menais ir amatais, zoologijos ir entomologijos eksponatais.
1994 m. buvo įkurtas Gardino istorijos muziejus (Elizos Ažeškos gatvėje). Jis yra įsikūręs atskirame pastate, pastatytame XVIII amžiaus II pusėje, ir vieninteliame išlikusiame iš dvidešimties taip vadinamų „basniatskaja pastatų“ („basniakai“ – buvo Gardino karališkosios ekonomijos (teritorinio-administracinio vieneto) karinė sargyba). Šiandien jis yra vadinamas Šeimininko namu ir yra pirmas standartizuotų gyvenamųjų patalpų pavyzdys Baltarusijoje, respublikinės reikšmės paminklas.
2014 m. kovo mėnesį Maksimo Bahdanovičiaus namas-muziejus buvo reorganizuotas ir tapo Gardino regioninio istorijos ir archeologijos muziejaus literatūros skyriumi. Muziejaus ekspozicija yra įrengta 1888 m pastatytame mediniame pastate, esančiame vietinės reikšmės istoriniu paminklu ir kaip Gardino istorinio centro dalimi, įtrauktame į Baltarusijos Respublikos istorinio ir kultūrinio paveldo sąrašą. Čia yra eksponuojama medžiaga, susijusi su įžymaus baltarusių poeto Maksimo Bahdanovičiaus gyvenimu ir kūryba, literatūriniu ir socialiniu sąjūdžiu Baltarusijoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, o taip pat, kūrybinis įžymių Gardino regiono poetų ir rašytojų paveldas bei XX a. sandūros miestietiško gyvenimo objektai.
Gardino valstybinis istorijos ir archeologijos muziejus yra regioninis visuomeninių ir valstybinių muziejų įsteigimo, jų įvairių veiklų administravimo bei valstybinių regiono muziejų personalo kvalifikacijos mokslinis-metodologinis centras.
Kultūros įstaiga „Gardino valstybinis istorijos ir archeologijos muziejus“ yra vienas iš seniausių ir didžiausių Baltarusijos Respublikos muziejų. Muziejus buvo įkurtas 1920 m., o 1922 m., įsikūręs trejose miesto savivaldybės pastato patalpose, tapo prieinamas visuomenei.
Установа культуры “Гродзенскі дзяржаўны гісторыка-археалагічны музей” адзін са старэйшых і буйнейшых музеяў Рэспублікі Беларусь. Музей быў заснаваны ў 1920 г., а ў 1922 г. адкрыты для наведвальнікаў і займаў на той час тры пакоі ў будынку староства.
Пазней магістрат перадаў музею памяшканні Старога замка – каралеўскага палаца XVI ст. Стары замак у Гродне быў узведзены ў стылі рэнесансу для караля Стэфана Баторыя дойлідам Санці Гучы з Фларэнцыі на рэштках абарочых сцен, вежаў і падмуркаў замка вялікага князя Вітаўта. На першым паверсе замка было 10 скляпеністых памяшканняў, дзе размяшчаўся арсенал, канцэлярыя, скарбніца і іншыя службы. Другі паверх займалі каралеўскія пакоі – парадныя і жылыя, аб’яднаныя ў тыпавую парадную анфіладу. У атыку знаходзіліся памяшканні трэцяга паверха. На працягу наступных стагоддзяў палац некалькі разоў быў моцна пашкоджаны, перабудоўваўся, адбылося і спрашчэнне яго архітэктурных рысаў.
У 1930-я гг. на Замкавай гары, у гістарычным цэнтры горада, захавальнікам музея Ю.Ядкоўскім падчас археалагічных раскопак былі адкрыты руіны каменных пабудоў XII–XVII стст. Музейны збор значна папоўніўся за кошт археалагічных знаходак.
Падчас Вялікай Айчыннай вайны праца музея была спынена, палац пацярпеў ад артабстрэлаў, гарэў. Музей аднавіў працу ў 1944 г. і атрымаў статус абласнога, а ў 1945 г. стаў Гродзенскім дзяржаўным гісторыка-археалагічным музеем. Яго філіялам стаў і гарадскі прыродазнаўчы музей, які ў 1950-х гг. быў пераведзены ў Стары замак і стаў аддзелам прыроды краю. На працягу 1940-1980-х гадоў у Старым замку былі створаны 6 генеральных экспазіцый аддзелаў гісторыі і прыроды краю (21 зал).
На тэрыторыі Замкавай гары можна ўбачыць руіны помніка гродзенскай архітэктурнай школы XII ст. — Ніжнюю царкву ХІІ ст. і рэшткі абарончых сценаў Верхняга замка часоў Вітаўта. Гродзенскі Стары замак у 1967 г. быў абвешчаны гісторыка-археалагічным запаведнікам “Замкавая гара”.
У 1991 г. музей атрымаў Новы замак – каралеўскі палац, помнік архітэктуры ракако. Будаўніцтва Новага замка, спраектаванага К.Ф.Пёпельманам, доўжылася з 1737 па 1742 год. Ён быў узведзены на суседнім з Замкавай гарой узвышшы, насупраць Старога замка. План палаца меў выгляд літары “П” і ствараў вялікі парадны ўнутраны двор – курданёр. Галоўны ўваход вёў у вялікую Залу Варты, упрыгожаную фрэскавым роспісам. Побач знаходзіліся першая прыёмная караля (Авальная зала), Сенатарская і Пасольская залы. Усе яны былі шыкоўна аздоблены ляпнымі картушамі і ракайлямі, фрэскавай імітацыяй архітэктурных дэталяў. Каралеўскія апартаменты знаходзіліся ў правым крыле палаца, а ў левым – памяшканні для прыдворных.
Цяпер тут размяшчаюцца музейныя экспазіцыі, якія знаёмяць наведвальнікаў з шэрагам калекцый музея: зброі, дэкаратыўна-прыкладнога мастацтва, заалагічнай і энтамалагічнай, а таксама выставачныя залы.
У 1994 г. быў створаны Музей гісторыі Гарадніцы (вул. Э. Ажэшкі). Ён месціцца ў асобным будынку, узведзеным у другой палове XVIIІ ст., які з’яўляецца адзіным уцалелым будынкам з дваццаці так званых “басняцкіх дамоў” (“баснякі” – вайсковая варта Гродзенскай каралеўскай эканоміі). “Басняцкі дом”, ці Дом майстра – прыклад першай на Беларусі тыпавой жылой забудовы, помнік рэспубліканскага значэння.
З сакавіка 2014 г. Гродзенскаму гісторыка-археалагічнаму музею перададзены Музей М.Багдановіча і сёння дзейнічае як літаратурны аддзел. Экспазіцыя аддзела размешчана ў драўляным доме пабудовы 1888 г., які з’яўляецца помнікам гісторыі мясцовага значэння і ўключаны ў Дзяржаўны спіс гісторыка-культурных каштоўнасцей Рэспублікі Беларусь у складзе гістарычнага цэнтра г.Гродна. У экспазіцыі прадстаўлены матэрыялы, якія апавядаюць аб жыцці і творчасці выдатнага беларускага паэта М.Багдановіча, літаратурна-грамадскім руху на Беларусі ў канцы XІХ – пачатку ХХ стст., творчай спадчыне таленавітых паэтаў і пісьменнікаў Гродзеншчыны, а таксама прадметы гарадскога побыту канца XІХ – пачатку ХХ стст.
Гродзенскі дзяржаўны гісторыка-археалагічны музей з’яўляецца абласным навукова-метадычным цэнтрам па стварэнні грамадскіх і дзяржаўных музеяў, кіраўніцтву рознымі бакамі іх дзейнасці, павышэнні кваліфікацыі супрацоўнікаў дзяржаўных музеяў вобласці.